Autizmas: kai frazė „Ar gali paduoti druską?“ suprantama tik kaip klausimas

Psichologija

2011-03-08 08:35

Autizmas: kai frazė „Ar gali paduoti druską?“ suprantama tik kaip klausimas

Teksto dydis:

Apie tokius žmones sakoma – jie keistuoliai. Užsisklendę savyje, nesuprantantys juokų, nejautrūs kito skausmui ir džiaugsmui, matantys tik save ir savo susidomėjimo objektą. Kolektyve tokie iš karto pasmerkti tapti atstumtaisiais. Paklausti, ar gali paduoti druską, jie pasakys, kad gali, bet nepaduos. Kaip galima mėgti tokius žmones? Ar tai – neišsiauklėjimas, o gal sąmoningas piktybiškumas? Ne, tai sutrikimas, turintis neurologinį pagrindą. Autizmas – keista liga, apipinta mitais ir legendomis.

Autizmas yra daugiasluoksnis susirgimas, kurį ne visada įmanoma suvesti į konkrečius simptomus. Žmonės, turintys šį sutrikimą, dažnai elgiasi keistokai. Jie laikomi bejausmiais ir nesugebančiais užmegzti kontakto su kitais žmonėmis.

Daugeliui autizmas siejasi su „lietaus žmogumi“ Raymondu Babbittu, įkūnytu Dustino Hoffmano to paties pavadinimo filme. Jie įsivaizduoja žmones, kurie vieni neįstengia tvarkytis kasdienybėje, bet yra apdovanoti įspūdingais gabumais. Bet bejėgio genijaus, atmintinai mokančio visą telefonų knygą, paveikslas toli gražu ne visada atitinka tiesą. Tik 10 proc. autistų turi tokio pobūdžio neįprastus talentus.

Kaip kitaip gali atrodyti autizmas, XX a. devintajame dešimtmetyje pasauliui parodė televizijos reportažas apie Birgerį Selliną. Jaunas vyras, kuris bendrauti galėjo tikrai raštu ir kitų padedamas, privertė žmones prabilti apie ligi tol negirdėtą ligą.

Žiniasklaida iškelia į viešumą tik neįprastus atvejus. „Tačiau autistai, kurie studijuoja, rašo knygas ir savarankiškai daug pasiekia gyvenime, yra tik laimingos išimtys“, - sako psichiatras Matthiasas Dose. Jų šešėlyje pranyksta dauguma kitų, sunkesnių autizmo atvejų.

Autizmas turi daug pavidalų

Tai – rimtas žmogaus raidos sutrikimas. Nėra visiems bendro šio susirgimo standarto. Labai skiriasi ir ligos sunkumas bei eiga. Kai kurie autistai gyvena, kaip visi, tik yra drovesni, o kitais atvejais sutrikimas būna sunkus ir pasireiškia elgesio keistumais.

Plačiausiai žinomos autizmo formos – ankstyvosios vaikystės autizmas, dar vadinamas Kannerio autizmu, ir vadinamasis Aspergerio sindromas.

Ankstyvosios vaikystės autizmo atveju pirmieji požymiai pasirodo jau netrukus po gimimo. Kūdikiai atsisako krūties, nereaguoja į motinos šypseną ir netiesia į ją rankyčių. Daugelis tokių vaikų neišmoksta kalbėti ir nesidomi juos supančia aplinka. Jie mėgsta monotoniškus judesius ir gali valandų valandas praleisti supdamiesi pirmyn ir atgal, sukiodami ką nors pirštais ar nagrinėdami kokias nors detales. Net į mažiausius savo dienotvarkės pasikeitimus jie reaguoja su baime ir agresija.

Laikomasi griežtos rutinos

Aspergerio sindromas – kur kas sunkesnė diagnozė. Iš pirmo žvilgsnio vaikai elgiasi visiškai normaliai, yra vidutinių arba aukštesnių už vidutinius gabumų ir gali gerai reikšti mintis žodžiais. Bet jie nesugeba suprasti gestų ir žvilgsnių reikšmės ir nesuvokia, kad kiti taip pat jaučia skausmą arba džiaugsmą. Griežta rutina jiems būtina kaip oras. Viskas vyksta pagal tikslų ritmą: pirmiausiai apsiaunamos kelnės, o tik tada apsivelkamas megztinis. Pietūs ant stalo privalo stovėti tuo pačiu laiku septynias dienas per savaitę ir 365 dienas per metus. Jeigu ne viskas vyksta pagal planą ar atsiranda nukrypimų nuo įprastos dienotvarkės, tai autistą išmuša iš vėžių.

Kaip šis sutrikimas vystysis, sunku iš anksto numatyti. Eigai svarbią įtaką turi sutrikimo sunkumo laipsnis ir kitos sutrikimą lydinčios ligos. Ankstyvoje vaikystėje simptomai dažnai būna ryškiausi, o vėliau, mokykliniame amžiuje, silpnėja. Pasiekus suaugusiojo amžių, maždaug pusei turinčiųjų Aspergerio sindromą toliau stipriai gerėja, o kitiems ligos eiga sustoja arba stebimas pablogėjimas.

Pažeisti genai ir testosteronas

Carinėje Rusijoje žmonės autistus vadino šventaisiais kvailiais. Jie juos laikė ypač religingais ir jų keistame elgesyje įžvelgė užkoduotas žinias nuo Dievo. Šiandien šis susirgimas nelaikomas tokiu paslaptingu, bet jis mokslininkams vis dar išlieka mįslė.

Pagrindinė autizmo atsiradimo priežastis – genetiniai veiksniai. Iki šiol mokslininkai yra nustatę apie 20 skirtingų genų, kurių defektai gali sukelti autizmo sutrikimus. Tik dešimtyje procentų atvejų ligą sukelia vienas genas. 90 proc. susirgimų yra nulemti keleto skirtingų genų. Tai paaiškina, kodėl ši liga gali būti tokia daugiasluoksnė ir taip skirtingai pasireikšti.

Ankstyvosios vaikystės autizmas berniukams pasireiškia keturis kartus dažniau nei mergaitėms. Aspergerio sindromo atveju skirtumas dar didesnis – vienas prie dešimties. Kembridžo universiteto mokslininkai spėja, kad autizmo atsiradimas susijęs su vyrišku lytiniu hormonu testosteronu. Jų tyrimai rodo, kad vaikams, kurie dar motinos įsčiose gamina daugiau testosterono, vėliau dažniau pasireiškia panašūs į autizmą simptomai. Jie sunkiau įsijungia į grupinius žaidimus ir mažiau už kitus vaikus domisi aplinka.

Nesugeba suprasti kitų jausmų

Pagrindiniu šio sutrikimo požymiu ilgą laiką buvo laikoma jautrumo stoka. Autistai atrodo visiškai abejingi kitų žmonių jausmams ir emocijoms. Bet pasirodė, kad tai netiesa.

Notingemo universiteto mokslininkai nustatė, kad autistai reaguoja į kitų žmonių džiaugsmą ir kančią, bet tik tuomet, kai apskritai sugeba atpažinti jų nuotaikas. Nes būtent čia slypi problema. Dažnai jie sunkiai atskiria, kada kas nors yra liūdnas, supykęs ar linksmas. Kiti žmonės paprastai jau iš pirmo žvilgsnio pagal balsą, kūno laikyseną ir veido išraišką supranta, kaip jaučiasi prieš juos esantis žmogus. Autistai nefiksuoja tokių požymių.

Mokslininkai atsakingais už tai laiko vadinamuosius veidrodinius neuronus. Tai smegenų nervinės ląstelės, kurios tampa aktyvios, kai kas nors atlieka konkretų veiksmą arba stebi tą veiksmą, atliekamą kito žmogaus. Kalifornijos universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad nuo šitų neuronų aktyvumo priklauso sugebėjimas įsijausti į kitus. Kuo aktyvumas mažesnis, tuo sunkesnė buvo vaikų autizmo forma.

Mimika ir gestai – lyg užsienio kalba

Normaliu atveju žmonės pastebi pašnekovo šypseną, paniekinantį rankos mostą, susierzinusį žvilgsnį ar surauktą kaktą. Šios kūniškos detalės leidžia interpretuoti kitų jausmus ir atitinkamai į juos reaguoti. Be sugebėjimo suprasti, ką reiškia mimika ir gestai, ko gero neįsivaizduojamas normalus bendravimas.

Kad kažkas liūdnai žiūri, kai pasakoja kažką liūdno, žmonėms su autizmo sutrikimu nėra savaime suprantamas dalykas. Jie turi varginančiai to mokytis. Tas pats galioja vaizdingiems posakiams ir ironijai. Pasakymą, kad kažkas mato pasaulį juodomis spalvomis, autistai supras absoliučiai pažodžiui. Jiems trūksta sugebėjimo abstrakčiai mąstyti. Jie nesupranta reikšmių tarp eilučių ir turi jų mokytis atmintinai, kaip gramatikos taisyklių ar užsienio kalbos.

Kad klausime „Ar gali man paduoti druską?“ slypi prašymas paduoti druską, ne autistui atrodo absoliučiai logiška. Jis automatiškai paima druskinę ir ištiesia ją kitam. Autistas negali abstrahuoti klausime slypinčio prašymo. Jis atsako į klausimą teigiamai, bet nieko nedaro. Kad toks elgesys nekelia simpatijų, visiškai nenuostabu.

Teisingai įvertinti žmones ir jų reakcijas, atpažinti, kaip kitas jaučiasi, autistui yra sunkus darbas. Kaip jaučiasi kiti žmonės, jiems sunku įsivaizduoti.

Terapija virtualiame pasaulyje

Autizmas nėra išgydomas. Bet jo simptomus galima sušvelninti. Kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo sėkmingesni būna rezultatai. Priemonių yra daug – nuo kalbos, dėmesio, interakcijų iki muzikos terapijos. Psichiatras M.Dose efektyviausia laiko kombinaciją, sudarytą iš elgesio terapijos ir gydomosios pedagogikos elementų – mokymosi atsiskleisti ir užmegzti kontaktą su kitais.

Autistai turi išmokti teisingai elgtis socialinėse situacijose. Kaip man elgtis, kai su manimi sveikinasi? Kaip man reaguoti, kai kažkas pasakoja ką nors liūdno ar linksmo? Kitiems žmonėms tai atrodo taip natūralu, kad jie apie tai nė karto nėra susimąstę. O autistams tai reiškia sunkias treniruotes.

Apeidami bendravimo problemas, autistai mielai naudojasi kompiuteriu ir internetu. Rašant elektroninį laišką, nereikia jokių mimikų ir gestų. Ryšio puoselėjimas kompiuteriu nereikalauja greitų reakcijų, atsakymus galima apgalvoti, ir niekas nereikalauja, kad kitas iš karto „matytų“ jo požiūrį į kažką.

Internetas autistams suteikia galimybę treniruoti savo elgesį. Virtualūs pasauliai, kaip „Second Life“, daugybės autistų yra naudojami kaip bendravimo treniruočių stovyklos. Tik svarbu, kad tokio pobūdžio komunikacija jiems dar labiau nesustiprintų noro atsiriboti nuo realaus pasaulio.

Apie tokius žmones sakoma – jie keistuoliai. Užsisklendę savyje, nesuprantantys juokų, nejautrūs kito skausmui ir džiaugsmui, matantys tik save ir savo susidomėjimo objektą. Kolektyve tokie iš karto pasmerkti tapti atstumtaisiais. Paklausti, ar gali paduoti druską, jie pasakys, kad gali, bet nepaduos. Kaip galima mėgti tokius žmones? Ar tai – neišsiauklėjimas, o gal sąmoningas piktybiškumas? Ne, tai sutrikimas, turintis neurologinį pagrindą. Autizmas – keista liga, apipinta mitais ir legendomis.

Autizmas yra daugiasluoksnis susirgimas, kurį ne visada įmanoma suvesti į konkrečius simptomus. Žmonės, turintys šį sutrikimą, dažnai elgiasi keistokai. Jie laikomi bejausmiais ir nesugebančiais užmegzti kontakto su kitais žmonėmis.

Daugeliui autizmas siejasi su „lietaus žmogumi“ Raymondu Babbittu, įkūnytu Dustino Hoffmano to paties pavadinimo filme. Jie įsivaizduoja žmones, kurie vieni neįstengia tvarkytis kasdienybėje, bet yra apdovanoti įspūdingais gabumais. Bet bejėgio genijaus, atmintinai mokančio visą telefonų knygą, paveikslas toli gražu ne visada atitinka tiesą. Tik 10 proc. autistų turi tokio pobūdžio neįprastus talentus.

Kaip kitaip gali atrodyti autizmas, XX a. devintajame dešimtmetyje pasauliui parodė televizijos reportažas apie Birgerį Selliną. Jaunas vyras, kuris bendrauti galėjo tikrai raštu ir kitų padedamas, privertė žmones prabilti apie ligi tol negirdėtą ligą.

Žiniasklaida iškelia į viešumą tik neįprastus atvejus. „Tačiau autistai, kurie studijuoja, rašo knygas ir savarankiškai daug pasiekia gyvenime, yra tik laimingos išimtys“, - sako psichiatras Matthiasas Dose. Jų šešėlyje pranyksta dauguma kitų, sunkesnių autizmo atvejų.

Autizmas turi daug pavidalų

Tai – rimtas žmogaus raidos sutrikimas. Nėra visiems bendro šio susirgimo standarto. Labai skiriasi ir ligos sunkumas bei eiga. Kai kurie autistai gyvena, kaip visi, tik yra drovesni, o kitais atvejais sutrikimas būna sunkus ir pasireiškia elgesio keistumais.

Plačiausiai žinomos autizmo formos – ankstyvosios vaikystės autizmas, dar vadinamas Kannerio autizmu, ir vadinamasis Aspergerio sindromas.

Ankstyvosios vaikystės autizmo atveju pirmieji požymiai pasirodo jau netrukus po gimimo. Kūdikiai atsisako krūties, nereaguoja į motinos šypseną ir netiesia į ją rankyčių. Daugelis tokių vaikų neišmoksta kalbėti ir nesidomi juos supančia aplinka. Jie mėgsta monotoniškus judesius ir gali valandų valandas praleisti supdamiesi pirmyn ir atgal, sukiodami ką nors pirštais ar nagrinėdami kokias nors detales. Net į mažiausius savo dienotvarkės pasikeitimus jie reaguoja su baime ir agresija.

Laikomasi griežtos rutinos

Aspergerio sindromas – kur kas sunkesnė diagnozė. Iš pirmo žvilgsnio vaikai elgiasi visiškai normaliai, yra vidutinių arba aukštesnių už vidutinius gabumų ir gali gerai reikšti mintis žodžiais. Bet jie nesugeba suprasti gestų ir žvilgsnių reikšmės ir nesuvokia, kad kiti taip pat jaučia skausmą arba džiaugsmą. Griežta rutina jiems būtina kaip oras. Viskas vyksta pagal tikslų ritmą: pirmiausiai apsiaunamos kelnės, o tik tada apsivelkamas megztinis. Pietūs ant stalo privalo stovėti tuo pačiu laiku septynias dienas per savaitę ir 365 dienas per metus. Jeigu ne viskas vyksta pagal planą ar atsiranda nukrypimų nuo įprastos dienotvarkės, tai autistą išmuša iš vėžių.

Kaip šis sutrikimas vystysis, sunku iš anksto numatyti. Eigai svarbią įtaką turi sutrikimo sunkumo laipsnis ir kitos sutrikimą lydinčios ligos. Ankstyvoje vaikystėje simptomai dažnai būna ryškiausi, o vėliau, mokykliniame amžiuje, silpnėja. Pasiekus suaugusiojo amžių, maždaug pusei turinčiųjų Aspergerio sindromą toliau stipriai gerėja, o kitiems ligos eiga sustoja arba stebimas pablogėjimas.

Pažeisti genai ir testosteronas

Carinėje Rusijoje žmonės autistus vadino šventaisiais kvailiais. Jie juos laikė ypač religingais ir jų keistame elgesyje įžvelgė užkoduotas žinias nuo Dievo. Šiandien šis susirgimas nelaikomas tokiu paslaptingu, bet jis mokslininkams vis dar išlieka mįslė.

Pagrindinė autizmo atsiradimo priežastis – genetiniai veiksniai. Iki šiol mokslininkai yra nustatę apie 20 skirtingų genų, kurių defektai gali sukelti autizmo sutrikimus. Tik dešimtyje procentų atvejų ligą sukelia vienas genas. 90 proc. susirgimų yra nulemti keleto skirtingų genų. Tai paaiškina, kodėl ši liga gali būti tokia daugiasluoksnė ir taip skirtingai pasireikšti.

Ankstyvosios vaikystės autizmas berniukams pasireiškia keturis kartus dažniau nei mergaitėms. Aspergerio sindromo atveju skirtumas dar didesnis – vienas prie dešimties. Kembridžo universiteto mokslininkai spėja, kad autizmo atsiradimas susijęs su vyrišku lytiniu hormonu testosteronu. Jų tyrimai rodo, kad vaikams, kurie dar motinos įsčiose gamina daugiau testosterono, vėliau dažniau pasireiškia panašūs į autizmą simptomai. Jie sunkiau įsijungia į grupinius žaidimus ir mažiau už kitus vaikus domisi aplinka.

Nesugeba suprasti kitų jausmų

Pagrindiniu šio sutrikimo požymiu ilgą laiką buvo laikoma jautrumo stoka. Autistai atrodo visiškai abejingi kitų žmonių jausmams ir emocijoms. Bet pasirodė, kad tai netiesa.

Notingemo universiteto mokslininkai nustatė, kad autistai reaguoja į kitų žmonių džiaugsmą ir kančią, bet tik tuomet, kai apskritai sugeba atpažinti jų nuotaikas. Nes būtent čia slypi problema. Dažnai jie sunkiai atskiria, kada kas nors yra liūdnas, supykęs ar linksmas. Kiti žmonės paprastai jau iš pirmo žvilgsnio pagal balsą, kūno laikyseną ir veido išraišką supranta, kaip jaučiasi prieš juos esantis žmogus. Autistai nefiksuoja tokių požymių.

Mokslininkai atsakingais už tai laiko vadinamuosius veidrodinius neuronus. Tai smegenų nervinės ląstelės, kurios tampa aktyvios, kai kas nors atlieka konkretų veiksmą arba stebi tą veiksmą, atliekamą kito žmogaus. Kalifornijos universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad nuo šitų neuronų aktyvumo priklauso sugebėjimas įsijausti į kitus. Kuo aktyvumas mažesnis, tuo sunkesnė buvo vaikų autizmo forma.

Mimika ir gestai – lyg užsienio kalba

Normaliu atveju žmonės pastebi pašnekovo šypseną, paniekinantį rankos mostą, susierzinusį žvilgsnį ar surauktą kaktą. Šios kūniškos detalės leidžia interpretuoti kitų jausmus ir atitinkamai į juos reaguoti. Be sugebėjimo suprasti, ką reiškia mimika ir gestai, ko gero neįsivaizduojamas normalus bendravimas.

Kad kažkas liūdnai žiūri, kai pasakoja kažką liūdno, žmonėms su autizmo sutrikimu nėra savaime suprantamas dalykas. Jie turi varginančiai to mokytis. Tas pats galioja vaizdingiems posakiams ir ironijai. Pasakymą, kad kažkas mato pasaulį juodomis spalvomis, autistai supras absoliučiai pažodžiui. Jiems trūksta sugebėjimo abstrakčiai mąstyti. Jie nesupranta reikšmių tarp eilučių ir turi jų mokytis atmintinai, kaip gramatikos taisyklių ar užsienio kalbos.

Kad klausime „Ar gali man paduoti druską?“ slypi prašymas paduoti druską, ne autistui atrodo absoliučiai logiška. Jis automatiškai paima druskinę ir ištiesia ją kitam. Autistas negali abstrahuoti klausime slypinčio prašymo. Jis atsako į klausimą teigiamai, bet nieko nedaro. Kad toks elgesys nekelia simpatijų, visiškai nenuostabu.

Teisingai įvertinti žmones ir jų reakcijas, atpažinti, kaip kitas jaučiasi, autistui yra sunkus darbas. Kaip jaučiasi kiti žmonės, jiems sunku įsivaizduoti.

Terapija virtualiame pasaulyje

Autizmas nėra išgydomas. Bet jo simptomus galima sušvelninti. Kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo sėkmingesni būna rezultatai. Priemonių yra daug – nuo kalbos, dėmesio, interakcijų iki muzikos terapijos. Psichiatras M.Dose efektyviausia laiko kombinaciją, sudarytą iš elgesio terapijos ir gydomosios pedagogikos elementų – mokymosi atsiskleisti ir užmegzti kontaktą su kitais.

Autistai turi išmokti teisingai elgtis socialinėse situacijose. Kaip man elgtis, kai su manimi sveikinasi? Kaip man reaguoti, kai kažkas pasakoja ką nors liūdno ar linksmo? Kitiems žmonėms tai atrodo taip natūralu, kad jie apie tai nė karto nėra susimąstę. O autistams tai reiškia sunkias treniruotes.

Apeidami bendravimo problemas, autistai mielai naudojasi kompiuteriu ir internetu. Rašant elektroninį laišką, nereikia jokių mimikų ir gestų. Ryšio puoselėjimas kompiuteriu nereikalauja greitų reakcijų, atsakymus galima apgalvoti, ir niekas nereikalauja, kad kitas iš karto „matytų“ jo požiūrį į kažką.

Internetas autistams suteikia galimybę treniruoti savo elgesį. Virtualūs pasauliai, kaip „Second Life“, daugybės autistų yra naudojami kaip bendravimo treniruočių stovyklos. Tik svarbu, kad tokio pobūdžio komunikacija jiems dar labiau nesustiprintų noro atsiriboti nuo realaus pasaulio.

Man patiko Neblogai Man nepatiko