Konkursą „Kodėl mano mama geriausia“ laimėjo ašaras išspausti privertę rašiniai

1/1

Vaikai

2012-05-12 09:27

Konkursą „Kodėl mano mama geriausia“ laimėjo ašaras išspausti privertę rašiniai

Teksto dydis:

Į lrytas.lt redakciją pastarąsias dvi savaites plūdo laiškai mamoms. Redakcijai paskelbus rašinių konkursą „Kodėl mano mama geriausia?“ savo gimdytojoms neliko abejingi tiek mokyklinio, tiek vyresnio amžiaus sūnūs bei dukros. Beje, dukros buvo kur kas aktyvesnės. Gavome ir keletą vaikų vardu parašytų vyrų laiškų. Vienas jų privertė ne tik išspausti ašarą, bet ir susimąstyti apie vertybes, meilę laimėje ir nelaimėje.

Šis ir dar vienas laiškas, kurį parašė emigravusios mamos ilgesį patyrusi dukra, ir skelbiami rašinių konkurso nugalėtojais. Jų autoriams Juozui V. ir Donatai Sungailaitei lrytas.lt dovanoja kvietimus dviems žmonėms pasilepinti viešbučio „SPA Hotel Belvilis“ baseino ir pirčių komplekse.

Laimėtojų rašiniai:

Vyro laiškas neįgalų vaiką auginančiai žmonai: „Iš kur tu turi šitiek geležinės kantrybės ir jėgų?“

Juozas V.

Šiandien nukarpei sūnui kojų ir rankų nagus. Išmaudei ji vonioje, paklojai lovą, padarei jam valgyti jo mėgstamo ir jam leistino maisto. Atsisėdai ant sofos ir pravirkai. Bet ne iš nuovargio, o iš džiaugsmo, pamačiusi ant stalo baltą popieriaus lapą su raide „M“. Tą vienintelę raidę, kurią mūsų sūnus moka parašyti.

„Mama, neverk, kai užaugsiu aš tau padėsiu ir pats viską susitvarkysiu“, - tarė sūnus.

Mama sėdėjo paėmusi sūnaus ranką, glostė ją ir kartojo: „Kai užaugsiu, kai užaugsiu...“

Dieve, kažkada pykome ant tavęs, kad mums davei protiškai neįgalų vaiką - „kitokį vaiką“.

Diena iš dienos metai iš metų ir taip 29 metus mano žmona, mano sūnaus motina neša šį kryžių. O mes mokomės iš sūnaus dėkingumo, meiles, supratimo, atjautos. Tokie vaikai - tai tarsi lakmuso popierėlis, jie gerą žmogų mato ir jaučia.

Aš, būdamas vyras, padedu tau kiek galiu, bet tiek nepanešu, kiek tu, brangioji, neši.

Iš kur tu turi šitiek geležinės kantrybės ir jėgų?

Dukros laiškas: „Mama išvyko uždarbiauti į užsienį ir paliko mus, kad turėtume ką valgyti“

Donata Sungailaitė

Pozityvumo, moralinių vertybių stygius, dominavęs prieš „gerą“ dešimtmetį. Viso to priežastys - didelis nedarbingumas, nusivylimas valdžia (egzistuojantis iki šių dienų), bandymas žvelgti pro rožinius akinius idealizuojant Lietuvos padėtį įstojus į Europos Sąjungą (nedrąsiai įsivaizduojant šviesą tunelio gale).

Gerai, užteks tos beletristikos. Kas buvo, iš dalies pražuvo. Bet vis dėlto, nepriteklius (kalbu apie materialinį, jokiu būdu, ne moralinį) neaplenkė ir mūsų šeimos: mamos (šeimos galva, kaklas ir visas likęs anatominis darinys), paauglės sesers ir manęs, aštuonerių metų mergaitės. Deja, apie tėtį žinių neturiu, ką jis darė, kur ir su kuo buvo tuo metu - žino tik jis. Tebūnie.

Klausimai, Lietuvoje jau seniai tapę retoriniais: kaip išlaikyti šeimą? Ką valgyti rytoj? (Kaip tėtis su nemaža ironijos doze buvo pareiškęs mamai: „Kirvynę virk, jei nori. Pinigų negausi.“) Ir, po galais, kaip gyventi, kai darbovietė bankrutavo arba dirbi puse etato, o namuose laukia alkani vaikai? Štai, kur klausimas! Kas į jį atsakys? Nebent Dievas.

Jeigu ne mamos ryžtas, drąsa padaryti viską dėl savo vaikų, nežinau, ar dabar turėčiau galimybę rašyti šį apmąstymą Jums. Ji, nemokėdama kalbos (atsiprašau, meluoju - per kelionę išmoko skaičius iki 10, pasisveikinti bei atsisveikinti), tais laikais (2001 m.) būdama nelegalė išvyko į Didžiąją Britaniją (o ji - D. Britanija – tikrai didelė). Žinoma, 8 metų mergaitei, atsisveikinus su mama ir supratus, kad liks su seneliais, buvo patirtas nežemiškas smūgis. Ne, ne fizinis. Kalbu apie emocinį smūgį. Iki šiol sunku žodžiais nusakyti tą jausmą bei matytą vaizdą, kuris įsirėžė į širdį amžinai: traukinių stotis, neaiškus sąmyšis, neaiškios kilmės traukinių skleidžiami garsai ir mamos veidas, išnykęs kartu su paskutiniuoju traukinio vagonu. Ašaros. Sesers apkabinimas ir žodžiai: „Viskas bus gerai.“ Ačiū jai! Tuo metu atrodė, kad viskas. Pabaiga. Pasaulis sustojo. Tačiau, teko susitaikyti su esama situacija, žvelgti į gyvenimą toliau, tik jau kitomis akimis, nei anksčiau. Ir ta širdgėla, kas kartą aplankiusi mane matant kitus vaikus, einančius gatve kartu su mama. Vieni iš jų - besišypsantys, kiti - rodantys kaprizus, įžūliais žodžiais vadinantys savo brangiausiąsias. Tuo metu tik ir kirbėdavo mintis prieiti prie to vaiko ir pasakyti: „Ką po galais išdarinėji, juk tu turi mamą! Brangink ją ir mylėk.“

Dėkoju seneliams, kurie globojo mane 6 metus, kol mama dirbo svetur dėl mūsų (pabrėžiu žodį „dirbo“ - ji neskynė pinigėlių nuo medžių Haid parke). Ačiū močiutei bei amžinatilsį seneliui, kurie neleido suklupti paauglystėje. Nors, prisipažinsiu, nebuvo kada išeiti „iš kelio“, nes buvau kaip reikiant užsiėmusi užklasine veikla - muzikos mokykla, į kurią pirmuosius metus teko eiti, pavadinkim, per prievartą (kas mokosi(-ėsi), tie tikrai supras, apie ką aš, o baigiau su dideliu entuziazmu ir aistra muzikai), įvairūs būreliai ir t. t. Žodžiu, veiklos netrūko, gatvėmis nesišlaisčiau. Na, dažniau parkuose ar Palangoje su gitara rankose.

Mano nuomone, pats laikas būtų grįžti prie pagrindinės rašinio temos - kodėl mano mama geriausia? Atsakymas į šį klausimą yra užkoduotas šiame straipsnyje. Raktiniai žodžiai: pasiaukojimas, išvykimas į nežinią dėl mūsų, vaikų, gerovės, drąsa, ryžtas, beribė meilė, rūpestingumas, kuris neišmatuojamas jokiais matavimo vienetais ir neįrodomas jokiomis teorijomis, išskyrus viena - meile.

Žinau, kad nemaža dalis tautiečių smerkia tėvus, kurie emigruoja ir palieka savo vaikus. Bet, matyt, šie skeptiškai nusiteikę žmonės nebuvo susidūrę su tokia padėtimi, kai nežinai, kaip pamaitinti vaikus, sumokėti mokesčius, ką jau kalbėti apie kitus pirkinius. Tad nemanau, kad būtų teisinga juos teisti. Juk emigruoji svetur ne iš gero gyvenimo, tiesiog ieškai tos blankios švieselės - tame pačiame tunelio gale, apie kurį svajojai dar prieš mums įstojant į ES (apie tai užsiminiau straipsnio pradžioje).

Kalbant apie dabartinius mano santykius su mama, nesuklysiu sakydama, kad mes - geriausios drauges. Ji - didžiausia mano patarėja, guodėja, užtarėja. Trumpai tariant, ji - pati nuostabiausia! Šiuo metu esame Londone. Aš, baigusi gimnaziją, atvykau čia ir dabar ruošiuosi studijoms. Mama į D. Britanijos sostinę atvyko po 4 metų pertraukos, kuriuos praleido Lietuvoje. Džiaugiamės gyvenimu bei vertiname kiekvieną dieną, praleistą kartu.

Visiems be išimties norėčiau palinkėti: mylėkite savo brangiausias mamytes, tėvelius, nes ne tik mes jiems, bet ir jie mums yra didžiausias turtas. Gyvenimas per trumpas, tad išnaudokite kiekvieną akimirką, praleistą su brangiausiais žmonėmis. Tokiu būdu suprasite, kad stebuklai egzistuoja ne tik danguje, bet ir čia, žemėje. Mylėkit ir būkit mylimi!

Į lrytas.lt redakciją pastarąsias dvi savaites plūdo laiškai mamoms. Redakcijai paskelbus rašinių konkursą „Kodėl mano mama geriausia?“ savo gimdytojoms neliko abejingi tiek mokyklinio, tiek vyresnio amžiaus sūnūs bei dukros. Beje, dukros buvo kur kas aktyvesnės. Gavome ir keletą vaikų vardu parašytų vyrų laiškų. Vienas jų privertė ne tik išspausti ašarą, bet ir susimąstyti apie vertybes, meilę laimėje ir nelaimėje.

Šis ir dar vienas laiškas, kurį parašė emigravusios mamos ilgesį patyrusi dukra, ir skelbiami rašinių konkurso nugalėtojais. Jų autoriams Juozui V. ir Donatai Sungailaitei lrytas.lt dovanoja kvietimus dviems žmonėms pasilepinti viešbučio „SPA Hotel Belvilis“ baseino ir pirčių komplekse.

Laimėtojų rašiniai:

Vyro laiškas neįgalų vaiką auginančiai žmonai: „Iš kur tu turi šitiek geležinės kantrybės ir jėgų?“

Juozas V.

Šiandien nukarpei sūnui kojų ir rankų nagus. Išmaudei ji vonioje, paklojai lovą, padarei jam valgyti jo mėgstamo ir jam leistino maisto. Atsisėdai ant sofos ir pravirkai. Bet ne iš nuovargio, o iš džiaugsmo, pamačiusi ant stalo baltą popieriaus lapą su raide „M“. Tą vienintelę raidę, kurią mūsų sūnus moka parašyti.

„Mama, neverk, kai užaugsiu aš tau padėsiu ir pats viską susitvarkysiu“, - tarė sūnus.

Mama sėdėjo paėmusi sūnaus ranką, glostė ją ir kartojo: „Kai užaugsiu, kai užaugsiu...“

Dieve, kažkada pykome ant tavęs, kad mums davei protiškai neįgalų vaiką - „kitokį vaiką“.

Diena iš dienos metai iš metų ir taip 29 metus mano žmona, mano sūnaus motina neša šį kryžių. O mes mokomės iš sūnaus dėkingumo, meiles, supratimo, atjautos. Tokie vaikai - tai tarsi lakmuso popierėlis, jie gerą žmogų mato ir jaučia.

Aš, būdamas vyras, padedu tau kiek galiu, bet tiek nepanešu, kiek tu, brangioji, neši.

Iš kur tu turi šitiek geležinės kantrybės ir jėgų?

Dukros laiškas: „Mama išvyko uždarbiauti į užsienį ir paliko mus, kad turėtume ką valgyti“

Donata Sungailaitė

Pozityvumo, moralinių vertybių stygius, dominavęs prieš „gerą“ dešimtmetį. Viso to priežastys - didelis nedarbingumas, nusivylimas valdžia (egzistuojantis iki šių dienų), bandymas žvelgti pro rožinius akinius idealizuojant Lietuvos padėtį įstojus į Europos Sąjungą (nedrąsiai įsivaizduojant šviesą tunelio gale).

Gerai, užteks tos beletristikos. Kas buvo, iš dalies pražuvo. Bet vis dėlto, nepriteklius (kalbu apie materialinį, jokiu būdu, ne moralinį) neaplenkė ir mūsų šeimos: mamos (šeimos galva, kaklas ir visas likęs anatominis darinys), paauglės sesers ir manęs, aštuonerių metų mergaitės. Deja, apie tėtį žinių neturiu, ką jis darė, kur ir su kuo buvo tuo metu - žino tik jis. Tebūnie.

Klausimai, Lietuvoje jau seniai tapę retoriniais: kaip išlaikyti šeimą? Ką valgyti rytoj? (Kaip tėtis su nemaža ironijos doze buvo pareiškęs mamai: „Kirvynę virk, jei nori. Pinigų negausi.“) Ir, po galais, kaip gyventi, kai darbovietė bankrutavo arba dirbi puse etato, o namuose laukia alkani vaikai? Štai, kur klausimas! Kas į jį atsakys? Nebent Dievas.

Jeigu ne mamos ryžtas, drąsa padaryti viską dėl savo vaikų, nežinau, ar dabar turėčiau galimybę rašyti šį apmąstymą Jums. Ji, nemokėdama kalbos (atsiprašau, meluoju - per kelionę išmoko skaičius iki 10, pasisveikinti bei atsisveikinti), tais laikais (2001 m.) būdama nelegalė išvyko į Didžiąją Britaniją (o ji - D. Britanija – tikrai didelė). Žinoma, 8 metų mergaitei, atsisveikinus su mama ir supratus, kad liks su seneliais, buvo patirtas nežemiškas smūgis. Ne, ne fizinis. Kalbu apie emocinį smūgį. Iki šiol sunku žodžiais nusakyti tą jausmą bei matytą vaizdą, kuris įsirėžė į širdį amžinai: traukinių stotis, neaiškus sąmyšis, neaiškios kilmės traukinių skleidžiami garsai ir mamos veidas, išnykęs kartu su paskutiniuoju traukinio vagonu. Ašaros. Sesers apkabinimas ir žodžiai: „Viskas bus gerai.“ Ačiū jai! Tuo metu atrodė, kad viskas. Pabaiga. Pasaulis sustojo. Tačiau, teko susitaikyti su esama situacija, žvelgti į gyvenimą toliau, tik jau kitomis akimis, nei anksčiau. Ir ta širdgėla, kas kartą aplankiusi mane matant kitus vaikus, einančius gatve kartu su mama. Vieni iš jų - besišypsantys, kiti - rodantys kaprizus, įžūliais žodžiais vadinantys savo brangiausiąsias. Tuo metu tik ir kirbėdavo mintis prieiti prie to vaiko ir pasakyti: „Ką po galais išdarinėji, juk tu turi mamą! Brangink ją ir mylėk.“

Dėkoju seneliams, kurie globojo mane 6 metus, kol mama dirbo svetur dėl mūsų (pabrėžiu žodį „dirbo“ - ji neskynė pinigėlių nuo medžių Haid parke). Ačiū močiutei bei amžinatilsį seneliui, kurie neleido suklupti paauglystėje. Nors, prisipažinsiu, nebuvo kada išeiti „iš kelio“, nes buvau kaip reikiant užsiėmusi užklasine veikla - muzikos mokykla, į kurią pirmuosius metus teko eiti, pavadinkim, per prievartą (kas mokosi(-ėsi), tie tikrai supras, apie ką aš, o baigiau su dideliu entuziazmu ir aistra muzikai), įvairūs būreliai ir t. t. Žodžiu, veiklos netrūko, gatvėmis nesišlaisčiau. Na, dažniau parkuose ar Palangoje su gitara rankose.

Mano nuomone, pats laikas būtų grįžti prie pagrindinės rašinio temos - kodėl mano mama geriausia? Atsakymas į šį klausimą yra užkoduotas šiame straipsnyje. Raktiniai žodžiai: pasiaukojimas, išvykimas į nežinią dėl mūsų, vaikų, gerovės, drąsa, ryžtas, beribė meilė, rūpestingumas, kuris neišmatuojamas jokiais matavimo vienetais ir neįrodomas jokiomis teorijomis, išskyrus viena - meile.

Žinau, kad nemaža dalis tautiečių smerkia tėvus, kurie emigruoja ir palieka savo vaikus. Bet, matyt, šie skeptiškai nusiteikę žmonės nebuvo susidūrę su tokia padėtimi, kai nežinai, kaip pamaitinti vaikus, sumokėti mokesčius, ką jau kalbėti apie kitus pirkinius. Tad nemanau, kad būtų teisinga juos teisti. Juk emigruoji svetur ne iš gero gyvenimo, tiesiog ieškai tos blankios švieselės - tame pačiame tunelio gale, apie kurį svajojai dar prieš mums įstojant į ES (apie tai užsiminiau straipsnio pradžioje).

Kalbant apie dabartinius mano santykius su mama, nesuklysiu sakydama, kad mes - geriausios drauges. Ji - didžiausia mano patarėja, guodėja, užtarėja. Trumpai tariant, ji - pati nuostabiausia! Šiuo metu esame Londone. Aš, baigusi gimnaziją, atvykau čia ir dabar ruošiuosi studijoms. Mama į D. Britanijos sostinę atvyko po 4 metų pertraukos, kuriuos praleido Lietuvoje. Džiaugiamės gyvenimu bei vertiname kiekvieną dieną, praleistą kartu.

Visiems be išimties norėčiau palinkėti: mylėkite savo brangiausias mamytes, tėvelius, nes ne tik mes jiems, bet ir jie mums yra didžiausias turtas. Gyvenimas per trumpas, tad išnaudokite kiekvieną akimirką, praleistą su brangiausiais žmonėmis. Tokiu būdu suprasite, kad stebuklai egzistuoja ne tik danguje, bet ir čia, žemėje. Mylėkit ir būkit mylimi!

Man patikoNeblogaiMan nepatiko

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Mano mama - tai viskas viename“

Ačiū labai už gražų laiškutį. Bet jame skamba viena liūdna nata. Tačiau negali juk gyvenime viskas skambėti vienodai, kaip ir muzikiniame kūrinyje...” - rašo man mama viename elektroniniame laiške. Nors mes matomės išties retai, mūsų bendravimas labai intensyvus: Kad ir kur bebūtume, ką bedarytume, dažnai rašome viena kitai laiškus, žinutes, atvirutes, kalbame telefonu, o mus skiriant tūkstančiams kilometrų susisiekiame net mintimis. Ir jokios mistikos čia nėra. Tai natūralus ryšys tarp mamos ir jos dukros, atsirandantis kartu nuvertus kalnus ir perbridus upes.

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Kartais susimąstau, kad tiek metų gyvename kartu, o aš Tavęs galbūt gerai nė nepažįstu“

Mama, žinok, man visada labai sunku su Tavimi pyktis. Net jei tu nesi teisi, nežmoniškai graužia sąžinė ir noras atsiprašyti. Žinau, kad dėl manęs stengiesi, bet katrais man Tavo požiūris neatrodo teisingas. Turbūt todėl, kad ir man Tave sunku suprasti. O taip dažnai norisi žinoti, ką galvoji kiti žmonės, ką galvoji Tu... Nes kartais susimąstau, kad tiek metų gyvename kartu, o aš Tavęs galbūt gerai nė nepažįstu.

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Mano noras, kad Tu būtum su manimi amžinai“

Tu esi mano Spinduliukas. Tu esi tas žmogutis, kurio balsą aš turiu girdėti bent kartą per dieną. Tavo balsas, mane visuomet priverčia šypsotis. Tavo balsas, man kaskart primena, kad aš galėjau Tavęs netekti. Mamyte, tik Tavo dėka, aš užaugau geru žmogumi. Tik tavo dėka, aš supratau, kas yra gėris, o kas blogis. Tavo begalinė meilė aplinkiniams, nuoširdus rūpestis žmonėmis, o ypač silpnesniais, man kažkada atrodė Tavo brangaus laiko švaistymu.

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Tai žmogus, kuriuo gali besąlygiškai pasitikėti“

Tikriausiai sutalpinti visus savo jausmus brangiausiam pasaulyje žmogui – Mamai į sakinius yra neįmanoma. Juk Mama nėra vien tik padrąsinanti šypsena, kai pritrūksta ryžto, geras žodis, kai pasaulis atrodo pernelyg juodas. Tai žmogus, kuriuo gali besąlygiškai pasitikėti, o jo glėbys visada bus ramiausias uostas nuo gyvenimo vėjų bei audrų, uostas į kurį gali visada sugrįžti, nesvarbu tau penkeri, ar penkiasdešimt. Ir kai bėgant metams keičiasi bendradarbiai, kolegos, draugai ir net sutuoktiniai, ji vienintelė išlieka nepakeičiama.

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Esi verta geriausios pasaulyje mamos vardo“

Kai glaudei mane savo įsčiose, gėrei kalcio papildus. Dar neteko patirti nė vieno dantų taisymo! Kas žino, galbūt dėl tavo rūpestingumo mums abiem, kuomet dar tik formavausi, aš turiu tokį gerą imunitetą, atsparų organizmą? Et, kartais bendraamžių tarpe jaučiuosi išskirtinė - juk žodžiai "mėšlungis", "alergija", "angina", sinusitas" man nekelia jokių asociacijų, žinau tik teorinę šių žodžių prasmę.

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Aš laiminga, kai matau savo mamą sveiką ir gerai nusiteikusią“

Kai pradedu galvoti apie savo šeimą, galvoje šmėkšteli viena rusų rašytojo, klasiko Levo Tolstojaus mintis, kuria jis pradeda savo romaną ,,Ana Karenina“: ,,Visos laimingos šeimos yra laimingos vienodai, o kiekviena nelaiminga – nelaiminga savaip“. Nejučia imu manyti, kad ir mano šeima, beveik niekuo neišsiskirianti iš daugumos tradicinių lietuviškų šeimų, gyvena pagal tokį modelį. Mama – to modelio svarbiausia kūrėja. Ji stengiasi, kad šeima būtų laiminga. Visada.

Vaikai

Vyro laiškas žmonai: „Žmona į reanimacijos skyrių pas vaiką neidavo nusiminusi“

Vienos kelionės namo iš ligoninės didžiosios dalies neprisimenu. Orientacija grįžo kažkur greitkelyje, miške - automobilį sustabdžiau šalikelėje. Mane į šį pasaulį sugrąžino muzika - tokio skausmingai gražaus ir tyro smuiko griežimo nebuvau girdėjęs. Verkiau, o mintyse tarsi filmas „sukosi“ mano šeimos pastarųjų savaičių gyvenimas.

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Neprisimenu, kokia buvo mano mama, kai buvau vaikas“

Neprisimenu, kad ji būtų skaičiusi man pasakas, raminusi jei kas nepavykdavo, neprisimenu, kad mes būtume kalbėjusios apie mano pirmąją meilę, nepaisant to, aš myliu ją visa širdimi visa sielą. Myliu ne už kažką, o vien už tai, kad ji yra, už tai, kad šiandien aš galiu jausti savo vaikų rūpesti ir meilę. Galbūt man ne visada pavyksta parodyti kokia svarbi ji man yra, todėl esu dėkinga likimui, kad mano Mažoji dukrelė, kuriai šiuo metu devyneri, man kiekvienais metais pasako tai, ką aš būdama vaikas, nesugebėjau ar nemokėjau pasakyti savo mamai. Neprisimenu, kad ji būtų skaičiusi man pasakas, raminusi jei kas nepavykdavo, neprisimenu, kad mes būtume kalbėjusios apie mano pirmąją meilę, nepaisant to, aš myliu ją visa širdimi visa sielą. Myliu ne už kažką, o vien už tai, kad ji yra, už tai, kad šiandien aš galiu jausti savo vaikų rūpesti ir meilę. Galbūt man ne visada pavyksta parodyti kokia svarbi ji man yra, todėl esu dėkinga likimui, kad mano Mažoji dukrelė, kuriai šiuo metu devyneri, man kiekvienais metais pasako tai, ką aš būdama vaikas, nesugebėjau ar nemokėjau pasakyti savo mamai.

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Mamytė jau mane moko tapti gera žmona“

Myliu savo Mama ir vien dėl jos rašau šį rašinį. Manau šiame konkurse dalyvauja daug žmonių. Visi jie rašo apie Mamą iš pasakos. Mano Mama taip pat yra pasakiška. Kai pažiūriu į jos akis matau dangų be debesų. Jos nuostabi šypsena žadina mane kiekvieną rytą tardama: myliu aš tave labai. O plaukai tarsi saulės spinduliai. Tačiau mano Mamytė yra reikli ir pamokanti.

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Mano gyvenimas, palyginti su Tavo, yra rožėmis klotas“

Tik nežinau ar ilgai lankysiu Tave, Mama. Iki Tavęs man toloka, juk Tu gimdei mane, penktą savo vaiką, kai Tau buvo keturiasdešimt metų. O dar prieš daugelį metų Tave, iš Gudinės, vieną iš trylikos vaikų, Tavo vyriausias brolis klebonas supiršo su savo geriausiu bažnyčios giesmininku, mano tėčiu.

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Kiekvieną rytą dėkoju Dievuliui, kad turiu tokią mamą“

Štai tokias eiles sukūriau būdama 8 klasėje savo Mamuliukui, o dabar praėjus šešeriems metams nieko nenorėčiau pakeisti. Pamenu, kai mamyčių dienos proga padovanojau Tau šį eilėraštį, kartu apsikabinę verkėme. Ne iš liūdesio, o iš džiaugsmo, už tai, kad turime viena kitą, už tai, kad mūsų meilė ir ryšys stipresnis už visas kliūtis... Kiekvieną rytą dėkoju Dievuliui, kad turiu tokią mamą – pačią geriausią, žaviausią ir mylimiausią. Myliu ir visada mylėsiu!

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Kalta tik aš - nuolat patenku į bėdą, pridarau nesąmonių“

Brangi mamyte, nusprendžiau, kad atėjo laikas pabūti su Tavimi visiškai atvirai. Kai aš paslystu slidžiame gyvenimo kelyje ir mes šnekamės apie tai, kartais aš tyliu. Tave erzina mano tyla, bet aš tyliu tik dėl to - jaučiu, kad jei imsiu kalbėti, aš pravirksiu. Pravirksiu, slegiama kaltės ir gėdos jausmo. Kai ką nors padarau ne taip, tik tada, kai Tu imi kalbėti, man tarsi atsiveria akys. Tik tada aš suprantu, kaip Tave įskaudinau. Ar atsimeni, Tu man leidai nusikirpti plaukus, nuvedei pas kirpėją, kuri tai padarė tikrai gerai, o aš pasielgiau siaubingai - paėmiau ir nevykusiai iškarpiau juos.

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Bet ką atiduočiau už galimybę dar kartą išgirsti Tavo balsą“

Pirmiausiai prisimenu Tavo nuostabias žalias akis, nuolat besišypsančias, pilnas meilės ir supratimo. Prisimenu Tavo kvapą - tokį gaiviai saldų ir šiltą. Tavo kvėpavimą man į pakaušį, kai mane mažytę paguldžius pietų miego užsnūsdavai šalia. Prisimenu, kaip stebėdavau judančias ilgas Tavo blakstienas, piršteliu vos vos liesdama, kad nepažadinčiau, braukdavau Tavo nuostabiai gražų antakių linkį, mažytę kuprelę ant nosies, besišypsančias lūpas.

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Mama man yra pavyzdys“

Dėkoju savo Mamai už tai,kad atėjau į šį pasaulį. Dėkoju už nuolatinį pavyzdį kaip šiame sudėtingame pasaulyje reikia elgtis,kad būtum ŽMOGUS. Dėkui Tau už nuolatinį pavyzdį kaip reikia kabintis į gyvenimą, kaip reikia stengtis, kaip reikia suktis keliuose darbuose, kaip reikia su visais sąžiningai elgtis.

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Visi mes darome klaidų“

Mamyte, Tai , ką jauti, žodžiais sunku nusakyti, Bet dažnai tai reikia daryti. Sakoma: darbais meilę parodyt gali, Bet ne visada ši galimybė puiki. Visi mes darome klaidų Ir norėtume jas ištaisyt, Todėl belieka tik atsiprašyt... Nesakau, kad jaučiuosi kalta, Bet dukra nesu tobula. Tačiau vieną žinau aš tikrai: Myliu savo mamą labai.

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Mama man atstojo tėtį, be kurio augau“

Aš jau seniai nesu maža mergaitė, bet man mama vis dar labai reikalinga. Ir esu tikra, netgi ir kai turėsiu savo vaikų, mano mama man liks tokia pati svarbi. Nes ji vienintelė tokia – žmogus, apie kurį galėčiau pasakyti labai daug gražių ir šiltų žodžių ir nei vieno blogo, nes mano mama (skamba banaliai), bet ji tikrai pati geriausia pasaulyje. Mano pasaulyje.

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Ginčytis, kieno mama yra geriausia - beprasmiška“

Be paliovos žliaugia lietus. Sakytum – ruduo, o ne pavasaris. Permirkusi iki paskutinio siūlelio atsirakinu buto duris. Šiandien buvo sunki diena. Kontrolinių, įvairių atsiskaitymų diena. Net galvoje spengia. Bent dabar pailsėsiu. Bet kas čia?! Įėjusi į kambarį pamatau ant sofos susirietusią, neseniai mamos padovanotą meškiuką Tobį apsikabinusią savo mažąją sesutę. Veidelis paraudęs nuo ašarų, labai nelaimingas.„Migle, kas atsitiko, ko verki?“ - bandau išklausti.

Krepšinis

V. Romanovas prieš atsakomąjį LKL finalo mūšį: „Iškrypėliai arba apsimeta, arba tikrai nesupranta, apie ką aš šneku“

Ketvirtadienį Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandos pratęs LKL finalo seriją akistata sostinės „Siemens“ arenoje. Po pirmojo mačo Kaune žalgiriečiai serijoje iki 3 laimėjimų pirmauja 1:0. Kol krepšininkai rengiasi svarbiam mūšiui, „Žalgirio“ klubo savininkas liko ištikimas savo tradicijai: išstoti prieš tautą, kai jo komanda laimi.

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Visada norėsiu būti tokia, kaip tu, mama“

Užvakar mama man kirpo plaukus. Tyloje. Burzgė tik šaldytuvas. O aš nenorėjau sudrumsti Tavo rimties – visada sieki tobulybės (to jau iš Tavęs išmokau). Gyvenime pas kirpėją buvau tik kartą, bet ir tada veržiausi pernelyg drastiškai, beveik prieš Tavo valią.

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Kiekvienas iškeliantis savo mamą virš kitų yra teisus“

Kiekvienas vaikas savo mamą laiko išskirtine ir vienintele, nesulyginama su niekuo kitu šiame margame pasaulyje. Ir aš manau, kad kiekvienas iškeliantis savo mamą virš kitų yra teisus. Turėdama galimybę noriu pasakyti, kad man mano mama yra kelrodė žvaigždė. Ji ne tik moteris, kuri dovanojo man gyvybę, bet ir pati geriausia draugė.

Vaikai

Sūnaus laiškas mamai: „Viskas iš praeities tik gražu, kaip sapnuose“

Kadangi aš sergu, buvo pas mane atvažiavusi mamytė. Jau pasikeitusi - visai kitokia, be energijos,lėta, akyse liūdesys, toks nenusakomas. Mūsų miela mamyte, žili, pabalę tavo plaukai, prigesęs žvilgsnis, retkarčiais tiktai pasirodantis šypsnys ant tavo lūpų.

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Mamytė - mano uola, apsauganti nuo visų vėjų“

Žinoma, kiekvienam žmogui jo mama yra pati geriausia. O kaip kitaip, juk mama yra pats brangiausias ir artimiausias žmogus pasaulyje nuo pat pradžių. Kodėl mano mama geriausia? Todėl, kad ji visada žino atsakymus į visus klausimus.

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Tu esi tobulos moters bei mamos pavyzdys“

Tu esi mano Spinduliukas. Tu esi tas žmogutis, kurio balsą aš turiu girdėti bent kartą per dieną. Tavo balsas mane visuomet priverčia šypsotis. Tavo balsas, man kaskart primena, kad aš galėjau Tavęs netekti.

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Svajoju būti tokia mama, kokią turiu pati“

Kaip norėčiau grįžti į vaikystę, kuomet kiekvieną rytą matydavau savo mamos šypseną, kuomet ji mane vesdavo už rankos ir iškėlusi aukštai į viršų sakydavo kaip mane myli. Kiekvienas jos prisilietimas, paguodimas, palaikymas, patarimas man patys svarbiausi. Ji geriausia draugė, mokytoja, mama. Nors dabar aš jau suaugau ir nors mus skiria tūkstančiai kilometrų, aš visada ją jaučiu šalia. Ir tik vienintelės mamos skambutis man pataiso nuotaiką, kai būna sunku, tik ji sugeba mane nuraminti, kai atrodo gyvenimas slysta iš po kojų.

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Tu - kaip rytinės kavos kvapas namuose“

Mama, apie Tave galiu prirašyti tūkstančius gražiausių žodžių. Tačiau jiems surašyti neužtektų visos dangaus žydrynės. Galiu papasakoti daugybę istorijų. Bet pritrūktų dienų ir naktų. Galiu padovanoti glėbius gėlių. Tačiau jų pasaulyje tiek nėra. Tiek visko galiu, bet tiek negaliu. O Tu, Mama, gali. Nes esi Mama.

Vaikai

Sūnaus laiškas mamai: „Galvojome, kad mama gyvens amžinai“

Ji žinojo, kad greit mirs, tačiau mums, savo vaikams to nesakė. O mes, išsiblaškę po visą pasaulį, kaip ir visi vaikai, galvojome, kad mama gyvens amžinai. Visada bus namai, kuriuose tavęs dieną naktį lauks pats mieliausias tavo žmogutis – mama. Visada apie tave galvos, tavimi rūpinsis, vakarais brauks dėl tavęs ašarėlę. Tylią, nematomą ašarėlę, nes, kaip ir nesmagu prisipažinti, kad verkiama dėl sveikų, dirbančių vaikų. Dirbančių toli nuo namų. Labai toli...

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Mano mamytė kaip žemė - gera ir stipri“

Artėjant Motinos dienai visi mintimis sugrįžtam prie savo gyvenimo pradžios. Prie motinų. Nepaliauju galvojus,kad mano Mamytė(jos kitaip nevadinam) iš visų geriausių geriausia. Netrukus jai bus 80 metų, mes - jos vaikai seniai sukūrę savo gyvenimus. O mūsų Mamytė išlikusi tokia pat švelni, rūpestinga, pasiaukojanti kaip ir vaikystėje.

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Turiu dvi mamas, nors ir nebiologines“

Tai gal yra neeilinė istorija, bet tai yra mano gyvenimo istorija. Aš esu pati laimingiausia dukra visame pasaulyje, nes mano mama yra du patys geriausi, teisingiausi, švelniausi žmonės mano gyvenime, kuriems aš esu dėkinga už tai, kad galiu džiaugtis gyvenimu, galiu šiandien būti pilnavertė savo dviejų vaikų mama.

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Žinojau - gal ne visada mane suprasi, bet visada man atleisi“

Kartą kalbėjau su tavimi telefonu apie šį bei tą ir staiga supratau, kad sapnuoju, o Tu man skambini iš ten, iš kur jau nebegrįžtama. „Mama, ar tau ten gerai?“ – paklausiau sapne. „Taip“, - atsakei. Šiandien tik tai ir guodžia. Nebuvau bloga dukra, tačiau niekada tiek apie Tave negalvojau, kiek dabar, kai jau antrą pavasarį gėlių Tau atnešu į kapines.

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „O kad galėčiau atsukti laikrodį atgal“

Taip greitai bėga laikas. Jau dvidešimt ketvirtą pavasarį sutinku be Tavęs. Kiekvienais metais, pasitikdama Motinos dieną galvoju, o kad taip galima būtų atsukti laikrodį atgal. Kiek daug aš norėčiau Tau pasakyti.

Vaikai

Dešimtmetės laiškas mamai: „Ji pūkas, kuris švelniai paglosto mane, kai man liūdna“

Mama - pats šilčiausias, mieliausias, svarbiausias, brangiausias žmogus. Man ji reiškia labai daug. Nebūna dienų, kai ji rūpinasi tik savimi, man ji skiria daugiausia laiko. Ji beveik persiplėšia per pus - dirba darbus ir už save, ir už mane, ir už tėtį. Mano mama man pati geriausia, nesvarbu ar ji pikta, ar suirzusi, o kartais pamaiva. Kad ir kokia ji būtų, juk ji mano mama, mano brangiausias žmogus.

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Tavęs pilna visur“

Su nerimu stebiu, kaip linksta Tavo pečiai, kaip kaskart sunkesnė darosi eisena, kaip prastėja Tavo atmintis. Nenumaldomai artėja Didžioji išsiskyrimo valanda. Bet šiandien, šią minutę, Tu esi čia, greta manęs. Mes kalbam apie morkų sėklas, apie mažytį Tavo gėlių darželį, apie Tavo kates ir paršiuką, ir kiekvienas mūsų ištartas žodis turi dvi prasmes. Vieną – kasdienišką, įprastą, ir kitą – paslaptingą ir bauginančią. Niekada anksčiau nesupratau, kad žodis gali turėti tokį svorį...

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Mano mama - pati geriausia“

Mano mamytės vardas Jurgita. Ji mėgsta gėles, dovanėles, atostogas... Mano mamytė yra pati geriausia pasaulyje. Myli mane ir mano mažesniąją sesutę. Moka dirbti įvairius darbus. Tvarko namus. Aš savo mamą labai myliu ir gerbiu. Norėčiau jai padovanoti daug gėlių, bučinių ir meilės. Tik mano mamytė yra pati geriausia ir rūpestingiausia.

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Kai mama mane apkabina, visos problemos tarsi išnyksta“

Turiu pačią geriausią mamytę pasaulyje. Jos meilė man ir mano broliams yra begalinė. Ji visada pasitempusi ir žavinga, tik sunki metų našta paženklino veidą raukšlėmis, bet šypsena dar niekur nedingo: vis šypsosi ir šypsosi tarsi kokia saulytė. Ji moka išklausyti, patarti, paguosti. O kai ji mane apkabina, visos problemos tarsi išnyksta.

Vaikai

Dukros laiškas mamai: „Mama - žmogus, kupinas vaizduotės, išminties, švelnumo ir talento“

Tikriausiai visi sutiks, kad nesvarbu, kokio amžiaus mes bebūtume, - visada išliksime vaikai savo mamoms: ar grįžtantys iš mokyklos su glėbiu pakelės gėlių, ar kaskart grįždami iš už jūrų marių, bekuriantys savas šeimas, grįžtantys namo vedami nostalgijos, prisiminimų ir artimųjų meilės, mes vis tiek liksime vaikais savo mamoms.